Teismas: Aplinkos apsaugos departamentas dėl UAB „Kėdainių vandenys“ priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą

Reaguodamas į įmonės pranešimą, galintį klaidinti visuomenę, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) informuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija vasario 23 d. konstatavo, kad pareiškėjos UAB „Kėdainių vandenys“ skundas atmetamas kaip nepagrįstas, ir tik, atsižvelgusi į protingumo kriterijus, nusprendė, kad mokesčių apskaičiavimui turi būti pritaikomas ne 10, o 3 kartus didesnis koeficientas, ir taip pakeitė Departamento apskaičiuotą 1 648 438 Eur į 414 116,80 Eur mokestį.

Likusią skundo dalį teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą. 

„Visos įmonės interpretacijos – tai nenoras pasakyti tiesos savo steigėjams – savivaldybei. Tačiau viešųjų ryšių konsultantų bandymas interpretuoti nepakeis teismo sprendimų ir dėl įmonės vadovų neatsakingumo įmonė, o kartu ir savivaldybės gyventojai patirs nuostolių. Tik primenu, kad šie mokesčiai pagal teisės aktus negali būti įskaičiuoti į paslaugų kainas“, – pažymėjo Departamento vadovė Olga Vėbrienė.

Dėl įmonės argumento, kad pareiškėjai mokestis gali būti apskaičiuotas tik už 2016 m., 2017 m. ir 2018 m. teismas konstatavo, kad Departamentas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymu 68 straipsnio 1 dalimi, straipsnio redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. pakeitimo, galėjo mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamas atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., t. y. einamuosius 2019 m. ir praėjusius penkerius 2018 m., 2017 m., 2016 m., 2015 m., 2014 m.

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 punktas numato, kad mokesčio objektas yra išmetami į aplinką taršalai. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punkte nustatyta, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriuose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui.

Pareiškėjai yra išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas (toliau – TIPK leidimas).

Kauno RAAD 2018 m. balandžio 10 d. raštu informavo Aplinkos apsaugos agentūrą, kad UAB „Kėdainių vandenys“ eksploatuojami Kėdainių m. nuotekų valymo įrenginiai, juos valant į Nevėžio upę Kėdainių vandenų išleidžiamose nuotekose nustatyta ftalato koncentracija, kuri viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nėra nuginčyta Kauno RAAD rašte nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja teršia aplinką ftalatais. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. pareiškėja neturėjo nei TIPK leidimo, nei taršos leidimo, kuriame būtų numatytas teršalų - ftalato – išmetimo į aplinką normatyvas. Be to, nustatyta ir tai, kad pareiškėja už išleistą į aplinką ftalatą nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui.

Tuo tarpu atsižvelgus į paminėtą įstatyminį reglamentavimą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo gauti taršos leidimą dėl ftalatų išleidimo į aplinką, deklaruoti į aplinką išleidžiamą ftalatus ir už juos sumokėti mokesčius. Pažymėtina, kad Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230) 4 p. nustato, kad neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais atvejais kai jis yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Taigi, be leidimo išmestas į aplinką teršalų (Flatatų) kiekis yra pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą. Todėl pareiškėjos argumentai dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo nepagrįstumo yra atmestini.

Pareiškėja teigia, kad ftalato išleidimo į aplinką uždraudimas bus tik 2033 metais, todėl pareiškėjai negali kilti neigiamų pasekmių už 2014-2018 metais į aplinką išleistą ftalatą. Pareiškėjos argumentas yra atmestinas, kadangi šiuo atveju ftalato išleidimas į aplinką iki 2033 metų yra leidžiamas tik turint leidimą, o pareiškėjai neigiamos pasekmės kilo ne dėl ftalatų išleidimo į aplinką apkritai, tačiau dėl ftalatų išleidimo į aplinką neturint tam leidimo, neteikiant deklaracijų ir nemokant taršos mokesčio į valstybės biudžetą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad ftalatai nuotekų sistemoje atsiranda ne dėl jos valios, o dėl to, kad šie patenka fiziniams ir juridiniams asmenims naudojant vandenį, todėl pareiškėjai tvarkant nuotekas nepadidėja ir negali padidėti nuotekose esančių ftalatų kiekis. Nurodo, kad jai objektyviai nebūtų įmanoma iš nuotekų pašalinti ftalatus, kadangi pareiškėjos turimi nuotekų valymo įrenginiai atlieka tik biologinį nuotekų valymą, o ftalatas yra cheminė medžiaga

Pažymėtina, kad pareiškėja yra nuotekų tvarkytoja. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatyme nurodyta, kad Nuotekų tvarkytojas turi užtikrinti, kad išvalytos nuotekos atitiktų Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytus nuotekų išleidimui taikomus reikalavimus. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėja yra atsakinga už nuotekų išleidimą, todėl pareiškėja privalėjo imtis tokių priemonių, kad užterštos nuotekos nepatektų į aplinką arba apskaičiuoti ir sumokėti mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą. Atsižvelgus į tai, teismas nurodytus pareiškėjos argumentus laiko nepagrįstais.             

Pareiškėja skunde akcentuoja, kad jai negali būti taikomos poveikio priemonės dėl ftalato išleidimo į aplinką Viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsnio 2 dalies pagrindu, nes Aplinkos pasaugos agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštu pareiškėjai buvo suteikta klaidinga konsultacija. Be to, pareiškėja mano, kad Agentūra anksčiau nurodytu raštu patvirtino, kad pareiškėja neturėjo pareigos įtraukti į Taršos leidimą ftalato.

Pažymėtina, kad Agentūra minimu raštu informavo pareiškėją ir Aplinkos ministeriją, jog Agentūra gavo Departamento raštą, kuriame nustatyta, jog po valymo į Nevėžio upę Kėdainių vandenų išleidžiamose nuotekose nustatyta 6.91 ftalato koncentracija, kuri viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekį DLK nuotekose. Agentūra įpareigojo UAB „Kėdainių vandenys“ nustatyti veiklos vykdytoją, kuris nuotekas išleidžia į Kėdainių vandenų nuotekų tinklus ir kurio veiklos metu susidaro ftalato bei nutraukti ftalato išleidimą į gamtinę aplinką. Apie atliktus veiksmus ir gautus rezultatus iki 2018 m. spalio 1 d. įmonė privalo raštu informuoti Agentūrą ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą. Rašte taip pat nurodyta, kad peržiūrėjus Leidimo Nr. 6/2/TL-K.6-10/2014 sąlygas, vadovaujantis Taisyklių 50.2 punktu Agentūra priėmė sprendimą, kad pagrindo keisti leidimą nėra, tačiau vykdoma veikla turi atitikti šio leidimo sąlygas.

Teismas išanalizavęs Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštą konstatuoja, kad pareiškėjai nebuvo suteikta klaidinga konsultacija. Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. rašte nurodė, kad pareiškėjos vykdoma veikla turi atitikti Leidimo Nr. 6/2/TL-K.6-10/2014 sąlygas. Be to, pareiškėja minėtu raštu buvo įpareigota nutraukti ftalato išleidimą į gamtinę aplinką.

Iš paminėta teisinio reglamentavimo matyti, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėja gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka veiklos vykdytojai, t. y. būtent pareiškėjai.

Taigi, pareiškėja, įsigaliojus Reglamento nuostatoms, privalėjo kreiptis į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir/ar 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis.

Teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjos vykdomos veiklos pobūdį, mastą ir šios veiklos vykdymo metu į paskleistų teršalų neigiamą poveikį aplinkai, pareiškėja privalėjo atsakingai ir rūpestingai bei laiku atlikti TIPK ir / ar taršos leidimų koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jai įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ir / ar taršos leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą.

Kadangi pareiškėja šių pareigų tinkamai nevykdė, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio ir Aprašo 14 punkto nuostatų pareiškėjai pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu – 540 524 Eur.

Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytiems pažeidimams atlyginti ir Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014-2018 m. laikotarpį padidinti 3 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2020 m. birželio 3 d. Nr. AS-56 apskaičiuotas 540 524 Eur už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą į aplinką išleistą ftalato kiekį mažinamas iki 162 157,2 Eur (540 524/10*3).              

Dėl išgauto požeminio vandens

Teismas pažymi, kad įvertinus TIPK leidimą konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2014-07-01 iki 2018-12-31 ginčo vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymu, laikytinas išgautas be leidimo. Taigi, teismas daro išvadą, kad pareiškėja turėjo leidimą naudoti požeminį vandenį tam tikrose vandenvietėse, tačiau minėtos ginčo vandenvietės, už kurias pareiškėjai buvo paskaičiuotas mokestis didesniu koeficientu, nebuvo įtrauktos į pareiškėjos TIPK. Todėl konstatuotina, kad ginčo vandenviečių, kurios nebuvo įtrauktos į TIPK leidimą naudojimosi sąlygų leidimas neapibrėžė, todėl pareiškėja turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl minėtų vandenviečių eksploatavimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja požeminį vandenį iš ginčo vandenviečių ginčo laikotarpiu naudojo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis, atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą.

Konstatuotina, kad Departamentas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytiems pažeidimams atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014-2018 m. laikotarpį padidinti 1,5 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2020 m. birželio 3 d. Nr. AS-56 apskaičiuotas 1 069 943 Eur už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį mažinamas iki 213 988, 60 Eur (1 069 943/10*2).

Atsižvelgiant į tai kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį – 1 648 438,00 Eur, iki 414 116,80 Eur (162 157,2 + 174 + 24 112 + 4 191 + 9 494 + 213 988, 60). Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjų kolegijos sprendimas.