BDAR
gdpr

JŪSŲ ASMENS DUOMENŲ VALDYMAS

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Aplinkos apsaugos departamentas: taršos kaltininkams nepaliekama galimybių išvengti atsakomybės

Data

2022 11 24

Įvertinimas
0
3068_ef9b21b7fad020d33735a124ebf29913.png

Aplinkos apsaugos departamentas, reaguodamas į tai, kad viešojoje erdvėje bandoma kelti abejonių dėl Lietuvos teisėje įtvirtinto aplinkosauginės atsakomybės mechanizmo, atkreipia dėmesį, kad teršėjų skatinamos dvejonės yra nepagrįstos ir dirbtinės. Paprastai tai daroma tikslingai ir už viso to slypi tik ekonominiai teršėjų interesai.  

Siekiant formuoti nuomonę, kad valstybinės institucijos negeba spręsti žalos atlyginimo klausimų ir įrodyti visų taršos bei žalos padarymo aplinkybių, apeliuojama į tai, esą galiojantis teisinis reguliavimas turi spragų, neatitinka Europos Sąjungos reguliavimo, teršėjams trukdoma įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, o metodikos, kuriomis nustatomas padarytos žalos aplinkai dydis, yra pasenusios ir netinkamos. 

Iš tiesų tokiais atvejais išryškėja ekonominis teršėjų suinteresuotumas. Pirma, naudojamasi tuo, kad aplinkosauginius pažeidimus ir padarytą žalą sudėtinga nustatyti ir įvertinti, operuojama skambiais teiginiais, tokiais kaip „tarša – dar nėra aplinkai padaryta žala“. Antra, taip siekiama daryti poveikį vykstantiems teisminiams procesams ir išvengti žalos atlyginimo ar bent jau susimažinti materialinę atsakomybę. Ir trečia, aplinkos teršėjai žalos aplinkai atlyginimu, o ypač jos atkūrimu, susirūpina tik gavę civilinius ieškinius ir supratę, kad atsakomybės už padarytą žalą išvengti nepavyks. 

„Reikia suprasti, kad taršos poveikis aplinkai visuomet nepageidaujamas ir kenksmingas. Todėl, sąmoningai teršiant, negalima tikėtis išvengti teisinių pasekmių. Teisinis reguliavimas reikalingas ne tik tam, kad įmonės dirbtų atsakingai ir išvengtų neigiamo poveikio aplinkai. Svarbu, kad jos būtų atsakingos atsitikus žalingam įvykiui ar pasirinkus veikti neteisėtai. Aplinkosauginiai tikslai gali būti pasiekti tik esant glaudžiam įmonių ir valstybės institucijų bendradarbiavimui“, – sako Aplinkos apsaugos departamento direktorius Giedrius Kadziauskas.  

Atsakomybė už aplinkai padarytą žalą  

Teisinė atsakomybė už aplinkosaugos pažeidimus pasižymi specifika. Be už konkrečius aplinkosauginius pažeidimus taikomų ekonominių sankcijų, privalomųjų nurodymų ir kitų administracinių priemonių, įstatymuose taip pat išskiriama ir materialinė atsakomybė – pareiga atlyginti dėl neteisėtos veiklos atsiradusią žalą. Ši atsakomybė pasireiškia dviem Aplinkos apsaugos įstatyme numatytais būdais:  

- aplinkos būklės atkūrimu – žalos atlyginimu natūra;  

- aplinkai padarytos žalos, išreikštos nuostolių forma, kompensavimu pinigais. Visiško žalos atlyginimo principas geriausiai atskleidžia abiejų būdų atsakomybės kompensavimo funkcijos esmę, nes, taikant šiuos atsakomybės būdus, ir siekiama būtent visiškai atlyginti padarytą žalą (ne nubausti asmenį).  

Reikalauti atlyginti natūra aplinkai padarytą žalą galima tik tada, kai tai objektyviai įmanoma ir kai pažeidėjas sugebės per nustatytą laiką atkurti pirminę pažeisto aplinkos elemento būklę. Jei pažeidėjas vengia atlyginti aplinkai padarytą žalą natūra arba kai to padaryti neįmanoma, visuomet taikomas žalos atlyginimo pinigais būdas, t. y. kompensuojama pinigais išreikšta ekologinė žala.  

Taigi, nors prioritetinis žalos aplinkai atlyginimo būdas yra aplinkos būklės atkūrimas, vien juo nėra ir negali būti apsiribojama, nes padaryta žala turi būti visiškai atlyginama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai aplinkos užteršimas yra negrįžtamas, žalą padaręs ūkio subjektas nesiima veiksmų aplinkos būklei atkurti, taršai sumažinti ar atliekamų veiksmų nepakanka, kad būtų visiškai atkurta aplinkos būklė, jis privalo atlyginti aplinkai padarytą piniginiu ekvivalentu išreikštą žalą, kurios padariniai nėra pašalinti visiškai neatkūrus aplinkos būklės. Žalą padariusio asmens atlikti veiksmai ir priemonių ėmimasis natūra siekiant atkurti aplinkos būklę yra reikšmingi apskaičiuojant galutinį žalos dydį.  

Aplinkai padarytos žalos atlyginimo apskaičiavimo metodika  

Daugiausia kritikos ir nepasitenkinimo šiuo metu teršėjai teikia dėl 2002 m. rugsėjo 9 d. Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos.  

Ši metodika nustato aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus, taikomus aplinką užteršus draudžiamais išmesti į aplinką teršalais ar tai padarius draudžiamoje vietoje arba draudžiamu būdu. Šios metodikos paskirtis yra tikslinė – ja įvertinama tolimesnėje ateityje pasireikšianti žala aplinkai.  

Kitaip nei bandoma viešai oponuoti, esą padaryta žala realiai nevertinama, net jos padarymo faktas nenustatomas ir tik skaičiuojami formalūs baudiniai nuostoliai, pažymėtina, kad žalos faktas ir neigiamo poveikio reikšmingumas bei kitos aplinkybės nustatomos ir vertinamos atskirai nuo metodikos. Tai daroma remiantis aplinkosaugos specialistų, mokslininkų tyrimais, įgaliotų institucijų išvadomis ir vadovaujantis konkrečiomis administracinėmis procedūromis. Tuo tarpu metodika reguliuoja tik vieną padarytos žalos aspektą – žalos dydžio įvertinimą pinigine išraiška.  

Aplinkai padarytos žalos atlyginimo apskaičiavimo metodika daugybę metų pripažįstama teismų:  yra ne kartą pažymėta, kad būtent dėl to, jog praktiškai apskaičiuoti žalą aplinkai labai sunku, jos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas. Ir tik išimtiniais atvejais, kai teršėjas patikimais įrodymais paneigia metodikoje nustatytus dydžius, tokie dydžiai gali būti mažinami.  

Bendradarbiavimas – pagrindinis būdas aplinkosauginiams tikslams užtikrinti 

Aplinkosauginiai tikslai bus pasiekti tik glaudžiai bendradarbiaujant potencialiems teršėjams ir valstybės institucijoms. Teisės aktai nustato aplinkai pavojingą veiklą vykdančių subjektų bei teršėjų ir kompetentingų institucijų pareigas, siekiant išsaugoti švarią aplinką ir gerinti jos būklę. Įvykus aplinkai grėsmę keliančiam incidentui, visų pirma, pats subjektas turi nedelsdamas apie jį pranešti kompetentingai institucijai (t. y. Aplinkos apsaugos departamentui) ir imtis visų reikiamų priemonių, kad teršalai ir (arba) kiti žalą sukeliantys veiksniai būtų kontroliuojami, sustabdyti, pašalinti arba kitaip sutvarkyti. Šie veiksmai nukreipti į tolimesnės žalos aplinkai ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir tolimesnio savybių (funkcijų) pablogėjimo apribojimą bei išvengimą. Antra, teršėjas turi imtis realių ir efektyvių teisės aktų nustatytų priemonių padarytai žalai ištaisyti natūra ir (ar) pinigais. Institucijos, savo ruožtu, turi teisę:  

- reikalauti iš subjekto informacijos apie  padarytą žalą,  

- reikalauti, kad subjektas imtųsi priemonių atitinkamiems teršalams ir (arba) kitiems žalą sukeliantiems veiksniams kontroliuoti, stabdyti, pašalinti arba kitaip tvarkyti;  

- reikalauti, kad subjektas imtųsi būtinų priemonių žalai ištaisyti;  

- duoti subjektui privalomus vykdyti nurodymus dėl taikytinų būtinų žalos ištaisymo priemonių. 

Deja, ilgametė Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų darbo praktika rodo, kad realus gyvenimas neretai nutolęs nuo idealaus. Pareigūnai itin dažnai susiduria su tyčine slepiama ilgalaike tarša aplinkai. Aplinkybėmis, kad tiek žalos faktą, tiek jos apimtį bei visapusišką poveikį aplinkai sudėtinga nustatyti ir įvertinti, vėliau yra siekiama naudotis teisiniuose procesuose vengiant atsakomybės už savo veiksmus. Aplinkosauginiai tikslai pasiekiami, kai aplinkai pavojingą veiklą vykdantys subjektai bei teršėjai, kaip viena pusė, ir kompetentingos institucijos, kita pusė, bendradarbiauja vykdydami jiems nustatytas pareigas.